Trumpai apie imunitetą – kas tai yra ir kaip jo neprarasti

Ištraukos iš interviu su Rusijos Medicinos Mokslų Akademijos akademiku R.M.Haitovu. Interviu paskelbtas www.atfactor.ru

Yra tam tikrų medicininių terminų, kurie yra naudojami taip dažnai, kad paprastai žmonės net nesusimąsto, ką jie reiškia. Viena iš tokių populiarių medicininių sąvokų – imunitetas. Kiekvienas apie tai girdėjo, ir supranta, kad kalbama apie organizmo apsaugą nuo įvairių ligų, bet tik specialistai turi pilną supratimą, kas yra imuninė sistema ir kaip ji veikia. Siekiant išaiškinti šį klausimą, susijusį su imunitetu, su jo sutrikimais ir gydymo būdais, mes kreipėmės į akademiką, Imunologijos Instituto direktorių, Rusijos alergologijos ir imunologijos asociacijos prezidentą Rahimą Musaevičių Haitovą.

• Paaiškinkite suprantamai mūsų skaitytojams, kas tai yra – imunitetas?
• Pas žmones ir gyvūnus, stuburinius ir žinduolius yra imuninė sistema, kuri saugo organizmą nuo visko, kas yra genetiškai svetima: tai gali būti virusai, bakterijos, parazitai, persodinti organai ir net savo organizmo pakitusios ląstelės. Imuninė sistema stebėtinai tiksliai ir greitai aptinka ir pašalina visus genetiškai svetimus darinius, net jei skirtumas yra tik vienas vienintelis genas.
• Kas yra imuninė sistema? Ji, kaip ir daugelis kitų fiziologinių sistemų, yra sudaryta iš molekulių, ląstelių, audinių ir organų. Pagrindinis imuninės sistemos organas – užkrūčio liauka, arba timusas – organas, kuris yra už krūtinkaulio ir kuris gamina svarbiausias imuninės sistemos ląsteles, vadinamas T-limfocitais. Tai baltieji kraujo kūneliai.Antrasis pagrindinis imuninės sistemos organas – kaulų čiulpai. Yra žinoma, kad kaulų čiulpai gamina daugelį raudonųjų kraujo ląstelių, tarp kurių yra svarbių imuninei sistemai – B-limfocitai. Tokie yra du pagrindiniai organai. Daugelis kitų organų ir ląstelių taip pat dalyvauja imuniteto susidaryme. Tai kepenys, kurios gamina vadinamus makrofagus. Oda taip pat atlieka visą eilę pagalbinių apsauginių funkcijų. Faktiškai visuose organuose ir audiniuose formuojasi arba gyvena imuninės sistemos ląstelės. Pas žmones jų yra iš ties labai daug. Norėdami šį kiekį išreikšti skaičiais, išeitų skaičius su 13 nulių. T-limfocitai – ląstelės-reguliatoriai, kurie veikia kaip jungikliai: įjungia ir išjungia imuninės sistemos veiksmus. Komandas jie atiduoda išskirdami signalines molekules, vadinamas citokinais. Šios molekulės perneša signalus nuo T-limfocitų kitoms ląstelėms. B-limfocitai gamina specialius baltymus – antikūnus. Trečioji populiacija (antigenai) yra labai nevienalytė, šių ląstelių yra visur – žarnyne, kepenyse, plaučiuose. Kodėl jie vadinami antigenais? Kuomet į organizmą papuola bakterijos, virusai ar parazitai, šios ląstelės užgrobia juos, suvirškina viduje ir ant savo paviršiaus, ir tuo pačiu ant savo membranos pateikia atskirus svetimkūnio baltymo fragmentus (peptidus) kaip signalines vėliavėles. Dar yra specifiniai imuniteto genai, kurie kontroliuoja mūsų imunines reakcijas, ir būtent imuninio atsako genai nustato, kokia bus reakcija – stipri ar silpna, fiziologine – nukreipta į apsaugą, ar patologine. Pavyzdžiui, alergija – tai taip pat imuninės sistemos atsakas, bet vietoj apsauginės reakcijos ji duoda didelę žalą. Kodėl susidaro alerginiai antikūnai – tai atskira problema, kurios sprendimu užsiėmę daug mokslininkų. Kartais imuninė sistema, perkeltine prasme tariant, „eina iš proto“ ir atakuoja savo ląsteles, audinius ir organus – vyksta autoimuniniai procesai. Tai sudaro sąlygas atsirasti diabetui, inkstų, širdies, kraujagyslių susirgimams. Jei negydyti šių imuninės sistemos sutrikimų, žmogus gali mirti.
  Labai svarbu, kad imuninė sistema sugeba atpažinti svetimkūnį atskiro geno arba vienos baltymo molekulės lygiu. Kūno ląstelės organizme nepertraukiamai nuolat dauginasi ir vyksta genetinės medžiagos (DNR) dvigubėjimas, tačiau genetinės informacijos nuskaitymo procese ivyksta daug klaidų, taip kad per parą žmogaus organizme susidaro apie milijonas mutavusių ląstelių. Dauguma jų susinaikina dėka apsauginių genetinių mechanizmų, tačiau daugelį iš jų sunaikina imuninė sistema.
  Jau minėjome apie tai, kad pagalbinės ląstelės absorbuoja virusus arba bakterijas ir ant savo paviršiaus pateikia jų peptidus (signalines vėlevėles), tačiau to nepakanka, kad T-limfocitai atpažintų svetimkūnus. Visada ant šių ląstelių yra ir nuosavi baltymai, imuniteto produktų genai. Kuomet du baltymai – savas arba svetimas yra ant bet kurios organizmo ląstelės, T-limfocitai atpažysta svetimas ląsteles ir sunaikina jas. Todėl šios ląstelės ir vadinamos „kileriais“. Be viso to tai ne paprastas sunaikinimas, o įpatingas procesas – užprogramuota svetimos ląstelės žūtis, kuomet ji ne sprogsta, išliedama savo turinį, kas būtų žalinga, o sugniugždoma ir po to likučiai pašalinami iš organizmo. Tai labai svarbus apsauginis mechanizmas, kuris vyksta labai greitai.
  Antrasis mechanizmas teikia antikūnus. Dėl to būtina, kad apsauginės ląstelės apdorotų bakterijas arba virusus, pateiktų ant paviršiaus jų baltymus. Rezultate T-limfocitai duoda komandą B-limfocitams pagaminti antikūnus, pavyzdžiui, nuo gripo viruso, bakterijų, parazitų arba prieš persodintą organą.
  Antikūnai - tai specialūs baltymai, kurie neitikėtinai tiksliai – kaip raktas pritaikytas spynai, – atpažysta tą substratą, prieš kurį jis nukreiptas. Antigenai – tai baltymai arba baltymų fragmentai, turintys antikūno požymių ir sukelia imuninį atsaką, kuomet jie papuola į organizmą. Visos imuninės sistemos ląstelės – ir T-limfocitų ir B-limfocitai ir makrofagai – turi savybę labai greitai migruoti po organizmą. Judriausi yra T-limfocitai ir pagalbinės ląstelės, kiek blogiau juda – B-limfocitai. Ši migracija vyksta per limfmazgius, kurie yra išsibarstę po visą organizmą ir taip pat yra periferiniai imuninės sistemos organai. Viename limfmazgyje yra daugiau nei milijonas ląstelių, ir ši populiacija kasdien atsinaujina daugiau nei per puse, štai taip greitai ląstelės juda po organizmą per kraują ir limfą. Koks yra šių judėjimų tikslas? Šios ląstelės patikrina visus audinius, visus organus ieškodamos svetimkūnų. Jos „bendrauja“ viena su kita liesdamosi membranomis ir atpažindama viena kitą. Vyksta grandiozinis kolektyvinis darbas. It tai nėra pasyvi, bet labai aktyvi gynyba.
  Nuostabu tai, kad svetimi mikroorganizmai taip pat visą laiką keičiasi, prisitaikydami prie aplinkos. Vyksta labai sudėtingas ir abipusis procesas. Svetimkūnų pašalinimo mechanizmų yra gana daug. Papuolus mikrobams į organizmą pirmieji juos aptinka pagalbinės ląstelės – fagocitai, bet ne visi mikrobai žūva nuo jų. Tuomet ateina T-limfocitų eilė: jie atpažysta ant pažeistų ląstelių paviršiaus viruso fragmentą ir savo antigeną ir sunaikina šią ląstelę. Virusas iš karto randa būdą kaip apsisaugoti ir gamina specialias molekules, kurios slopina bet kokių baltymų atsiradimą ant virusuotos ląstelės, tokiu būdu pašalindama „svetimo“ ženklus. Tuomet į pagalbą ateina taip vadinami natūralūs kileriai – NK ląstelės. Tai vyksta dėl to, kad T-ląstelės turi pasiruošti: atpažinti svetimą, pakeisti savo vidinę struktūrą ir tik po to atakuoti. NK ląstelės visada pasiruošusios sunaikinti visus svetimus priešus. Jie visą laiką “apčiupinėja“ ląsteles ir mato baltymus – savo genų produktus. Kuomet jie randa svetimą arba pasikeitusį baltymą, nedelsiant sunaikina tokias ląsteles. Tuo tarpu virusas rengiasi kitai atakai: gamina kitas molekules, kuriose nėra virusinio baltymo apraiškų, tačiau parodo baltymus, kurie tarnauja kaip „savas“ NK ląstelėm, ir tokiu būdu svetimos ląstelės nėra naikinamos. Toliau imuninė sistema turi padaryti naujus žingsnius, ir ji visada laimi, nes kitaip gyvybė Žemėje būtų neįmanoma. Imuninė sistema apsaugo mus nuo išorinės agresijos, nuo visko, kas mus supa. Tai iš tikro nuostabus imuniteto kovos su infekcijomis procesas, kuris tęsiasi daugelį tūkstančių ir galbūt milijonus evoliucijos metų.
• Ši vieninga sistema veikia ir prieš virusus, ir prieš bakterijas, ir prieš svetimus baltymus. Ar šių sistemų yra keletas?
  Sistema vieninga, bet mechanizmai yra skirtingi. Virusas – ląstelės viduje esantis parazitas. Kad jį pašalinti, antikūnai turi cirkuliuoti kraujyje, kaip tai atsitinka vakcinacijos metu arba po persirgtos ligos, kuomet jie neutralizuoja virusą kraujotakoje, arba jei virusas sugebėjo patekti į vieną iš žmogaus organizmo ląstelių, T-ląstelės privalo nužudyti infekuotą ląstelę . Tačiau ne visos bakterijos gyvena mūsų ląstelių viduje. Todėl apsaugos nuo bakterijų mechanizmasdirba dėka antikūnų ir fagocitų.
  Organizme taip pat yra ir vidaus priešai, „penktoji kolona“, kuomet savos ląstelės išsigimsta ir tampa vėžinėmis dėl virusų arba kitų veiksnių, kurie spartina mutagenezės procesą. Organizme nuolat susidaro labai daug ląstelių, kurios potencialiai gali tapti vėžinėmis, bet asmeniui su pilnaverte imunine sistema to neatsitinka. Čia pirmoje eilėje veikia „natūralūs žudikai“, ir jei vėžio ląstelės atsirado dalijimosi rezultate, jas sunaikina T-žudikai ir tokiu būdu neleidžiama vystytis augliui. Kuomet imuninė sistema susilpnėja, atsiranda daugybė rūpesčių. Ypač sunkiais atvejais vaikai gimsta su įvairiais defektais: nėra užkrūčio liaukos, nėra B-limfocitų, arba organizme neveikia makrofagai. Pas šiuos vaikus nesibaigiančios infekcijos bei daugybė vėžinių ląstelių – tūkstančiais kartų daugiau nei pas normalius žmones. Daugybė infekcijų, kurios nėra pavojingos žmonėms su normaliu imunitetu ir vadinamos patogeninėmis tampa mirtinai pavojingomis žmonėms su silpna imunine sistema.
• Kokie veiksniai turi žalingą įtaką imuninei sistemai?Jų yra labai daug. Pavyzdžiui, stresas. Trumpalaikis nervų sistemos slopinimas nėra baisus, organizmas greitai atsistato, bet ilgas stresas sukelia specifinių hormonų gamybą, kurie silpnina imuninę sistemą ir tai yra labai pavojinga. Gali atsirasti ir lėtinės infekcijos ir navikai ir alergijos ir kiti pažeidimai. Ilgas badavimas ir baltymų trūkumas, nepilnavertė mityba, traumos, nudegimai, aplinkos užterštumas taip pat priveda prie imuninės sistemos pažeidimų.